Perskaičiau pasakišką Rokiškio Rabinovičiaus tekstą apie terorizmą ir teroristus. Pasakišką ne dėl to, kad labai gerą (nors daugelis jo tekstų tikrai geri), bet dėl to, kad tikrai pasakišką. Painų, išgalvotais epizodais, sumaišyta ir netikslia faktologija, bei, aišku, gražiai skambančiomis, bet visiškai neteisingomis išvadomis. Visas pono Rabinovičiaus tekstas štai čia – http://rokiskis.popo.lt/2015/11/17/isis-teroras-imigrantai-ir-pasaulio-pabaiga/
Bet apie viską iš pradžių. Mano tekstas bus ne mažiau fragmentiškas (gal net ilgas), nes jį sudarys gerbiamo Rabinovičiaus teksto aiškinimai, tikslinimai bei taisymai, kuriuos „atskiesiu“ ir kai kuriais savo pastebėjimais. Beje, cituojamos teksto vietos sumaišytos taip, kad man komentuoti būtų patogiau ir gautųsi kiek įmanoma logiškesnis ir vientisas tekstas.
Taigi, pradedam.
Citata: „XXa. terorizmas vystėsi visokiais vingiais, tačiau tuo metu nelabai kas pastebėjo vienos, vahabizmo krypties.“
Nežinau ar galima sakyti, kad terorizmas vystėsi kažkokiais vingiais, bet jokios vahabizmo krypties nebuvo ir nėra. Mokslininkai ir analitikai vadovaujasi tokio amerikiečio David’o Rapaport’o „terorizmo bangų“ teorija, kuri praėjusio amžiaus terorizmo bangas klasifikuoja į pagrindines keturias – anarchizmo, anti-kolonializmo, naujosios kairės ir religinį. Mokslininkų teigimu bangos „ilgis“ apie 40 metų. Anarchistai sprogdino carus, milicijų vadus ir generolus nuo 1880 iki 1920. Po pirmojo pasaulinio karo senoji tvarka pradėjo byrėti ir įsibėgėjo anti-kolonialistų judėjimai. 1960 – naujosios kairės (dar vadinamas raudonuoju teroru) siautėjo iki apytiksliai 1980. Religinis terorizmo pradžia skaitoma 1980’ieji. Labai neišsiplečiant, kiekviena terorizmo banga pasižymėjo savitais bruožais. Anarchistai, kaip jau minėjau, svaidė bombas į karietas ir kareivines. Anti-kolonialistai plačiai taikė partizaninės kovos su okupantų militaristiniais dariniais taktiką. Kairieji mėgdavo įkaitų/lėktuvų grobimus. Štai čia stabtelėkime.
Citata: „Raudonosios armijos frakcijos. Pastaroji, kaip nesunku suprasti, kovojo už komunizmo pergalę ir labai rėmėsi multikultūralistinės Naujosios Kairės idėjomis. Niekaip nesusiję su SSRS. Nu niekaip, jokių sąsajų.“ Kaip tik trečiosios terorizmo bangos rėmuose formavosi tarptautinis revoliucionierių tinklas, kurį sudarė nacionalinės „revoliucinės“ grupės. Ne SSRS, o PLO (Palestinos išlaisvinimo organizacija) organizavo ir rūpinosi teroristų rengimu savo stovyklose. Aišku, nuo to gal niekam ir ne geriau, bet tikslumas čia yra svarbu. RAF (Rote Armee Fraktion), apskritai, yra per daug sureikšminama, nes per savo veiklos laikotarpį (beveik 30 metų) už Vokietijos ribų iš esmės neveikė, o aukų skaičius palyginus nedidelis. Šiaip ar taip, RAF „raudonojo teroro“ bangą įtakojo mažai, todėl jų santykiai su SSRS (o jie tikrai buvo) šiame kontekste yra nereikšmingi.
Citata: „Miuncheno olimpinės žudynės buvo pirmas kartas, kai islamistai šitaip siautėjo Europoje.“ Čia yra grubus netikslumas. Šį teroristinį aktą (1972 metais) organizavo Black September grupė, kurią didžioji dalis mokslininkų ir istorikų priskiria PLO (Palestine Liberation Organization), kuri savo ruožtu yra priskiriama naujos kairės terorizmo bangai ir laikotarpiui. Todėl šis epizodas su religinio terorizmo sąvoka neturi nieko bendro.
Tęsiam. Religinio terorizmo bangos pradžia laikomi 1979 metai, t.y. Irano revoliucijos ir SSRS įsiveržimo į Afganistaną metai. Tačiau svarbiausias epizodas įvykęs 1979 metais – Didžiosios mečetės Mekoje užgrobimas, kurį įvykdė islamo ekstremistai reikalavę pripažinti savo lyderį Mohammed Abdullah al-Qahtani nužengusiuoju Mahdi (atpirkėju, kuris valdys kažkiek ten metų, kol atpirks islamo kaltes, o tada jau bus pasaulio pabaiga ar kažkaip panašiai). Čia galit ir patys Wikipedijoj pažiūrėt, jei detaliau įdomu.
Nors religinio terorizmo bangą pradeda islamo ekstremistai, tačiau ten jau galime rasti ir krikščionių, ir sikhų, ir žydų teroristų grupių, net sunkiai suprantamų sektų. Tačiau, šiandien viso to giliau nenagrinėkim, nes ir ponas Rokiškis savo tekste apie tai iš esmės nekalba.
Citata: „Vat tada viskas ir pasisuko – SSRS pradeda invaziją į Afganistaną, JAV ieško sąjungininkų tarp musulmoniškų šalių, o ten – štai jums ir prašom – arba jau visokie komunistiniai režimai, arba šiaip kažkokios nesąmonės, arba Saudo Arabija kokia nors. Vat toje Saudo Arabijoje anie ir surado vienintelę grupelę vahabitų, kurie norėjo kažką organizuotis. Tarp jų buvo ir kažkoksai Osama bin Laden. Irgi vahabitas, tik kad norintis atgaivinti senąsias grynojo islamo tradicijas.“ Taip netikslu, kad net nežinau kaip pataisyti, todėl perpasakosiu taip, kaip viskas iš tikrųjų buvo.
Pirmiausia, įsidėmėkit du veikėjus musulmonus iš Egipto (taip, taip iš Egipto) – Muhammad abd-al-Salam Faraj (radikalus islamo teoretikas) ir Sayyid Qutb (islamo teoretikas, poetas ir vienas iš Musulmonų brolijos vadovų). Jų pastangomis (tam tikra Korano interpretacija) buvo suformuotas džihado kaip asmeninės musulmono pareigos ir atsakomybės prieš Dievą principas. Džihadas savaime nereiškia nieko blogo ar neigiamo, tai tiesiog musulmono pastangos „eiti Dievo nurodytu keliu“, t.y. nebūti abejingu, stengtis, rūpintis ir t.t. Tradicinė džihado interpretacija kalba apie kolektyvinį džihada, t.y. visos bendruomenės pastangas. Kuo tai skiriasi ir kodėl tai svarbu? Kolektyvinis džihadas sako – jei musulmonams gresia karinis pavojus, bendruomenė turi priešintis tokiomis pastangomis, kokių tai grėsmei įveikti reikia (pvz. surinkta kariuomenė kovoja, kiti gi nenusideda prieš Dievą nekovodami, nes kariuomenės pastangų užtenka grėsmei likviduoti). Individualus džihadas sako, kad kiekvieno musulmono pareiga prieš Dievą yra prisidėti. Suprantu, kad čia painu, bet tam tos religijos ir sukurtos, kad niekas nieko nesuprastų, bet tikėtų. Kodėl visa tai svarbu?
Ši teorija buvo adaptuota praktikoje tuomet, kai SSRS užpuolė Afganistaną. 1980’ais Palestinos šeichas Abdullah Azzam išplatino fatwa (toks religinis išaiškinimas) pavadintą – Defence of the Muslims Lands: The First Obligation after Faith. Šiuo dokumentu jis pakvietė visus ginti ummah (tikinčiųjų bendruomenę). Azzam’o teigimu ummah yra vienas „kūnas“, todėl, bet kuriai musulmonų teritorijai gresiant pavojui, visa tikinčiųjų bendruomenė privalo ją ginti. Paprastai tariant, Abdullah Azzam’as siekė visą musulmonų bendruomenę sutelkti Afganistano gynybai. Šis asmuo buvo pagrindinis džihadistų (ir foreign fighter’ių) rekrūtuotojas. Tuo tikslu jis įsteigė MAK (Maktab al-Khadamat, Afgan services bureau), skirtą pinigų surinkimui, ginklų tiekimui ir žmonių verbavimui. Beje, vėliau MAK virto al Qaeda, bet čia vėliau. MAK buvo sukurtas 1984 metais ir štai tik dabar pasirodo jaunasis Osama bin Ladenas, Azzam’o „pameistrys“, kuris, po Azzam’o nužudymo (nužudė jį, aišku, savi dėl pinigų ir valdžios) paveldėjo organizaciją. Beje, MAK turėjo ofisus Bostone ir New York’e (savaime suprantama su CIA ir kitų institucijų palaiminimu). Todėl dabar „amerikonų“ nemylėtojams pats laikas iš džiaugsmo pliaukštelėti delnais, nes JAV tikrai labai ženkliai prisidėjo prie al Qaeda’os susikūrimo.
Dar vienas įdomus momentas, iš Saudo Arabijos į Afganistaną iš tiesų važiavo musulmonai, tačiau didžiąją jų dalį sudarė turtingų tėvų vaikai (studentai), kurie vasaros atostogų metu atlikdavo savo džihado pareigą užfrontėse ir po to prieš draugus didžiuodavosi gražiomis fotografijomis. Tiems „džihadistams“ net specialus terminas buvo sugalvotas – „gucci fighters“. Įdomu, kodėl ne Armani, bet, matyt, Gucci tuomet buvo populiaresnis prekės ženklas. Beje, iš dalies panašūs dalykai vyksta ir ISIS. Ten priskaičiuojama jau apie 15 tūkstančių užsienio kovotojų, bet didžioji jų dalis trinasi už aktyvių karinių veiksmų linijos, giliai užnugariuose. Vieni patys bijo, kitų ISIS dėl lojalumo stokos į aktyvius veiksmus netraukia.
Citata: „Truputį užbėgant viskam už akių, tiesiog priimkim vieną dalyką: Al Kaida yra ne kas kita, kaip tas pats vahabizmas, tačiau papildytas keliomis Osamos bin Ladeno idėjomis apie tai, kad dabartinis vahabizmas (salafizmas) nukrypo nuo tikėjimo tiesų, kad reikia grįžti prie tų vahabizmo metodų, kurie buvo XIXa., o taip pat kad reikia plačiau skleisti islamą visame pasaulyje ir kovoti prieš netikėlius. Taip, jūs teisingai supratote: Al Kaida nėra šiaip kokia nors teroristinė grupė, apsidangsčiusi islamu. Tai yra tiesiog religinė sekta, kuri savo tikėjimo tiesas papildė terorizmo idėjomis.“ Nors al Qaed’os komunikacijoje ir pasitaikydavo pareiškimų dėl „pasmerktų žlugti vakarų laisvių ir vertybių“, tačiau nuosekliai ir sistemingai (nuo pat 1998 metais paskelbto ultimatumo JAV) kartojasi kelios mintys/nuostatos: JAV turi pasitraukti iš musulmonų „žemių“ (nebeįtakoti musulmoniškų šalių vyriausybių); JAV turi patraukti savo karius ir karines bazes iš Saudo Arabijos; Izraelis turi būti sunaikintas, nes jis yra vakarų įtakos kolonija musulmonų žemėse. Al Qaeda viešai deklaruojamas galutinis tikslas – sukurti vieną valstybę visiems musulmonams (musulmonų žemėse), kuri vadovautųsi šariato teise. Paprastai tariant, al Qaeda nėra jokia sekta, o religinė organizacija turinti pakankamai aiškius ir deklaruotus politinius tikslus. Net jei mums tai labai nepatinka.
Citata: „Pagal ISIS tikėjimą (prisiminkim, kad tai ne kažkokia šiaip valstybė, o didžiulė karinė sekta), jų laukia Armagedonas. Ir jie turi padaryti viską tam, kad laimėtų prieš Antikristą. Ir negana to, jei Armagedonas neateis, tai sekta sužlugs. Čia vėl grįžkim prie tų visokių apokaliptinių sektų žudikių: jos ne šiaip sau ima kelti žudynes, kaip Aum Sinrikyo – joms reikia, kad Apokalipsė ateitų. Tas Pasaulio pabaigos troškimas ir tampa žudynių priežastimi.“ Ne, tai ne sekta. Ne valstybė (nors daug požymių yra), bet tikrai ne sekta. ISIS yra religinė organizacija turinti aiškių politinių tikslų ir jų siekianti tiesiogine karine konfrontacija su kitomis Sirijos terotirijoje veikiančiomis organizacijomis ir naudodama teroro aktus už Sirijos ribų (pačioje Sirijoje taip pat, nors tai dabar vadinama karo veiksmais). Jie aiškiai deklaruoja, kad nori įsteigti savo valstybę, kurioje galiotų šariato (islamo) teisė. Dėl šio tikslo (ir resursų reikalingų tikslui pasiekti) jie konkuruoja tiek su Sirijos opozicijos armija, tiek su Jabhat al Nusra (al Qaedos „filialas“), tiek su Asado režimu. Ir tuo pat metu varo gerą verslą, administruoja mokyklų ir gydymo įstaigų tinklą. Sudarinėja įvairaus plauko paramos ir nepuolimo sutartis su visokiomis militaristinėmis grupuotėmis regione ir t.t.
Visos šitos pasakos apie Antikristus ir pasaulio pabaigas yra skirtos lengvatikiams, įbaugintiems vakariečiams. Šis ISIS organizacijos mistifikavimas yra reikalingas jos nenugalimumo ir fanatizmo įvaizdžiui formuoti. Tačiau ISIS yra racionali ir gerai skaičiuojanti (plačiąja prasme) organizacija.
Daug čia prirašiau. Ir vien tik tam, kad praneščiau, jog pasaulio pabaigos nebus! Dar ne dabar.
