Perskaičiau pasakišką Rokiškio Rabinovičiaus tekstą apie terorizmą ir teroristus. Pasakišką ne dėl to, kad labai gerą (nors daugelis jo tekstų tikrai geri), bet dėl to, kad tikrai pasakišką. Painų, išgalvotais epizodais, sumaišyta ir netikslia faktologija, bei, aišku, gražiai skambančiomis, bet visiškai neteisingomis išvadomis. Visas pono Rabinovičiaus tekstas štai čia – http://rokiskis.popo.lt/2015/11/17/isis-teroras-imigrantai-ir-pasaulio-pabaiga/

Bet apie viską iš pradžių. Mano tekstas bus ne mažiau fragmentiškas (gal net ilgas), nes jį sudarys gerbiamo Rabinovičiaus teksto aiškinimai, tikslinimai bei taisymai, kuriuos „atskiesiu“ ir kai kuriais savo pastebėjimais. Beje, cituojamos teksto vietos sumaišytos taip, kad man komentuoti būtų patogiau ir gautųsi kiek įmanoma logiškesnis ir vientisas tekstas.

Taigi, pradedam.

Citata: „XXa. terorizmas vystėsi visokiais vingiais, tačiau tuo metu nelabai kas pastebėjo vienos, vahabizmo krypties.“

Nežinau ar galima sakyti, kad terorizmas vystėsi kažkokiais vingiais, bet jokios vahabizmo krypties nebuvo ir nėra. Mokslininkai ir analitikai vadovaujasi tokio amerikiečio David’o Rapaport’o „terorizmo bangų“ teorija, kuri praėjusio amžiaus terorizmo bangas klasifikuoja į pagrindines keturias – anarchizmo, anti-kolonializmo, naujosios kairės ir religinį. Mokslininkų teigimu bangos „ilgis“ apie 40 metų. Anarchistai sprogdino carus, milicijų vadus ir generolus nuo 1880 iki 1920. Po pirmojo pasaulinio karo senoji tvarka pradėjo byrėti ir įsibėgėjo anti-kolonialistų judėjimai. 1960 – naujosios kairės (dar vadinamas raudonuoju teroru) siautėjo iki apytiksliai 1980. Religinis terorizmo pradžia skaitoma 1980’ieji. Labai neišsiplečiant, kiekviena terorizmo banga pasižymėjo savitais bruožais. Anarchistai, kaip jau minėjau, svaidė bombas į karietas ir kareivines. Anti-kolonialistai plačiai taikė partizaninės kovos su okupantų militaristiniais dariniais taktiką. Kairieji mėgdavo įkaitų/lėktuvų grobimus. Štai čia stabtelėkime.

Citata: „Raudonosios armijos frakcijos. Pastaroji, kaip nesunku suprasti, kovojo už komunizmo pergalę ir labai rėmėsi multikultūralistinės Naujosios Kairės idėjomis. Niekaip nesusiję su SSRS. Nu niekaip, jokių sąsajų.“ Kaip tik trečiosios terorizmo bangos rėmuose formavosi tarptautinis revoliucionierių tinklas, kurį sudarė nacionalinės „revoliucinės“ grupės. Ne SSRS, o PLO (Palestinos išlaisvinimo organizacija) organizavo ir rūpinosi teroristų rengimu savo stovyklose. Aišku, nuo to gal niekam ir ne geriau, bet tikslumas čia yra svarbu. RAF (Rote Armee Fraktion), apskritai, yra per daug sureikšminama, nes per savo veiklos laikotarpį (beveik 30 metų) už Vokietijos ribų iš esmės neveikė, o aukų skaičius palyginus nedidelis. Šiaip ar taip, RAF „raudonojo teroro“ bangą įtakojo mažai, todėl jų santykiai su SSRS (o jie tikrai buvo) šiame kontekste yra nereikšmingi.

411096

Citata: „Miuncheno olimpinės žudynės buvo pirmas kartas, kai islamistai šitaip siautėjo Europoje.“ Čia yra grubus netikslumas. Šį teroristinį aktą (1972 metais) organizavo Black September grupė, kurią didžioji dalis mokslininkų ir istorikų priskiria PLO (Palestine Liberation Organization), kuri savo ruožtu yra priskiriama naujos kairės terorizmo bangai ir laikotarpiui. Todėl šis epizodas su religinio terorizmo sąvoka neturi nieko bendro.

Tęsiam. Religinio terorizmo bangos pradžia laikomi 1979 metai, t.y. Irano revoliucijos ir SSRS įsiveržimo į Afganistaną metai. Tačiau svarbiausias epizodas įvykęs 1979 metais – Didžiosios mečetės Mekoje užgrobimas, kurį įvykdė islamo ekstremistai reikalavę pripažinti savo lyderį Mohammed Abdullah al-Qahtani nužengusiuoju Mahdi (atpirkėju, kuris valdys kažkiek ten metų, kol atpirks islamo kaltes, o tada jau bus pasaulio pabaiga ar kažkaip panašiai). Čia galit ir patys Wikipedijoj pažiūrėt, jei detaliau įdomu.

Nors religinio terorizmo bangą pradeda islamo ekstremistai, tačiau ten jau galime rasti ir krikščionių, ir sikhų, ir žydų teroristų grupių, net sunkiai suprantamų sektų. Tačiau, šiandien viso to giliau nenagrinėkim, nes ir ponas Rokiškis savo tekste apie tai iš esmės nekalba.

Citata: „Vat tada viskas ir pasisuko – SSRS pradeda invaziją į Afganistaną, JAV ieško sąjungininkų tarp musulmoniškų šalių, o ten – štai jums ir prašom – arba jau visokie komunistiniai režimai, arba šiaip kažkokios nesąmonės, arba Saudo Arabija kokia nors. Vat toje Saudo Arabijoje anie ir surado vienintelę grupelę vahabitų, kurie norėjo kažką organizuotis. Tarp jų buvo ir kažkoksai Osama bin Laden. Irgi vahabitas, tik kad norintis atgaivinti senąsias grynojo islamo tradicijas.“ Taip netikslu, kad net nežinau kaip pataisyti, todėl perpasakosiu taip, kaip viskas iš tikrųjų buvo.

Pirmiausia, įsidėmėkit du veikėjus musulmonus iš Egipto (taip, taip iš Egipto) – Muhammad abd-al-Salam Faraj (radikalus islamo teoretikas) ir Sayyid Qutb (islamo teoretikas, poetas ir vienas iš Musulmonų brolijos vadovų). Jų pastangomis (tam tikra Korano interpretacija) buvo suformuotas džihado kaip asmeninės musulmono pareigos ir atsakomybės prieš Dievą principas. Džihadas savaime nereiškia nieko blogo ar neigiamo, tai tiesiog musulmono pastangos „eiti Dievo nurodytu keliu“, t.y. nebūti abejingu, stengtis, rūpintis ir t.t. Tradicinė džihado interpretacija kalba apie kolektyvinį džihada, t.y. visos bendruomenės pastangas. Kuo tai skiriasi ir kodėl tai svarbu? Kolektyvinis džihadas sako – jei musulmonams gresia karinis pavojus, bendruomenė turi priešintis tokiomis pastangomis, kokių tai grėsmei įveikti reikia (pvz. surinkta kariuomenė kovoja, kiti gi nenusideda prieš Dievą nekovodami, nes kariuomenės pastangų užtenka grėsmei likviduoti). Individualus džihadas sako, kad kiekvieno musulmono pareiga prieš Dievą yra prisidėti. Suprantu, kad čia painu, bet tam tos religijos ir sukurtos, kad niekas nieko nesuprastų, bet tikėtų. Kodėl visa tai svarbu?

Ši teorija buvo adaptuota praktikoje tuomet, kai SSRS užpuolė Afganistaną. 1980’ais Palestinos šeichas Abdullah Azzam išplatino fatwa (toks religinis išaiškinimas) pavadintą – Defence of the Muslims Lands: The First Obligation after Faith. Šiuo dokumentu jis pakvietė visus ginti ummah (tikinčiųjų bendruomenę). Azzam’o teigimu ummah yra vienas „kūnas“, todėl, bet kuriai musulmonų teritorijai gresiant pavojui, visa tikinčiųjų bendruomenė privalo ją ginti. Paprastai tariant, Abdullah Azzam’as siekė visą musulmonų bendruomenę sutelkti Afganistano gynybai. Šis asmuo buvo pagrindinis džihadistų (ir foreign fighter’ių) rekrūtuotojas. Tuo tikslu jis įsteigė MAK (Maktab al-Khadamat, Afgan services bureau), skirtą pinigų surinkimui, ginklų tiekimui ir žmonių verbavimui. Beje, vėliau MAK virto al Qaeda, bet čia vėliau. MAK buvo sukurtas 1984 metais ir štai tik dabar pasirodo jaunasis Osama bin Ladenas, Azzam’o „pameistrys“, kuris, po Azzam’o nužudymo (nužudė jį, aišku, savi dėl pinigų ir valdžios) paveldėjo organizaciją. Beje, MAK turėjo ofisus Bostone ir New York’e (savaime suprantama su CIA ir kitų institucijų palaiminimu). Todėl dabar „amerikonų“ nemylėtojams pats laikas iš džiaugsmo pliaukštelėti delnais, nes JAV tikrai labai ženkliai prisidėjo prie al Qaeda’os susikūrimo.

Dar vienas įdomus momentas, iš Saudo Arabijos į Afganistaną iš tiesų važiavo musulmonai, tačiau didžiąją jų dalį sudarė turtingų tėvų vaikai (studentai), kurie vasaros atostogų metu atlikdavo savo džihado pareigą užfrontėse ir po to prieš draugus didžiuodavosi gražiomis fotografijomis. Tiems „džihadistams“ net specialus terminas buvo sugalvotas – „gucci fighters“. Įdomu, kodėl ne Armani, bet, matyt, Gucci tuomet buvo populiaresnis prekės ženklas. Beje, iš dalies panašūs dalykai vyksta ir ISIS. Ten priskaičiuojama jau apie 15 tūkstančių užsienio kovotojų, bet didžioji jų dalis trinasi už aktyvių karinių veiksmų linijos, giliai užnugariuose. Vieni patys bijo, kitų ISIS dėl lojalumo stokos į aktyvius veiksmus netraukia.

Citata: „Truputį užbėgant viskam už akių, tiesiog priimkim vieną dalyką: Al Kaida yra ne kas kita, kaip tas pats vahabizmas, tačiau papildytas keliomis Osamos bin Ladeno idėjomis apie tai, kad dabartinis vahabizmas (salafizmas) nukrypo nuo tikėjimo tiesų, kad reikia grįžti prie tų vahabizmo metodų, kurie buvo XIXa., o taip pat kad reikia plačiau skleisti islamą visame pasaulyje ir kovoti prieš netikėlius. Taip, jūs teisingai supratote: Al Kaida nėra šiaip kokia nors teroristinė grupė, apsidangsčiusi islamu. Tai yra tiesiog religinė sekta, kuri savo tikėjimo tiesas papildė terorizmo idėjomis.“ Nors al Qaed’os komunikacijoje ir pasitaikydavo pareiškimų dėl „pasmerktų žlugti vakarų laisvių ir vertybių“, tačiau nuosekliai ir sistemingai (nuo pat 1998 metais paskelbto ultimatumo JAV) kartojasi kelios mintys/nuostatos: JAV turi pasitraukti iš musulmonų „žemių“ (nebeįtakoti musulmoniškų šalių vyriausybių); JAV turi patraukti savo karius ir karines bazes iš Saudo Arabijos; Izraelis turi būti sunaikintas, nes jis yra vakarų įtakos kolonija musulmonų žemėse. Al Qaeda viešai deklaruojamas galutinis tikslas – sukurti vieną valstybę visiems musulmonams (musulmonų žemėse), kuri vadovautųsi šariato teise. Paprastai tariant, al Qaeda nėra jokia sekta, o religinė organizacija turinti pakankamai aiškius ir deklaruotus politinius tikslus. Net jei mums tai labai nepatinka.

Citata: „Pagal ISIS tikėjimą (prisiminkim, kad tai ne kažkokia šiaip valstybė, o didžiulė karinė sekta), jų laukia Armagedonas. Ir jie turi padaryti viską tam, kad laimėtų prieš Antikristą. Ir negana to, jei Armagedonas neateis, tai sekta sužlugs. Čia vėl grįžkim prie tų visokių apokaliptinių sektų žudikių: jos ne šiaip sau ima kelti žudynes, kaip Aum Sinrikyo – joms reikia, kad Apokalipsė ateitų. Tas Pasaulio pabaigos troškimas ir tampa žudynių priežastimi.“ Ne, tai ne sekta. Ne valstybė (nors daug požymių yra), bet tikrai ne sekta. ISIS yra religinė organizacija turinti aiškių politinių tikslų ir jų siekianti  tiesiogine karine konfrontacija su kitomis Sirijos terotirijoje veikiančiomis organizacijomis ir naudodama teroro aktus už Sirijos ribų (pačioje Sirijoje taip pat, nors tai dabar vadinama karo veiksmais). Jie aiškiai deklaruoja, kad nori įsteigti savo valstybę, kurioje galiotų šariato (islamo) teisė. Dėl šio tikslo (ir resursų reikalingų tikslui pasiekti) jie konkuruoja tiek su Sirijos opozicijos armija, tiek su Jabhat al Nusra (al Qaedos „filialas“), tiek su Asado režimu. Ir tuo pat metu varo gerą verslą, administruoja mokyklų ir gydymo įstaigų tinklą. Sudarinėja įvairaus plauko paramos ir nepuolimo sutartis su visokiomis militaristinėmis grupuotėmis regione ir t.t.

Visos šitos pasakos apie Antikristus ir pasaulio pabaigas yra skirtos lengvatikiams, įbaugintiems vakariečiams. Šis ISIS organizacijos mistifikavimas yra reikalingas jos nenugalimumo ir fanatizmo įvaizdžiui formuoti. Tačiau ISIS yra racionali ir gerai skaičiuojanti (plačiąja prasme) organizacija.

 

 

Daug čia prirašiau. Ir vien tik tam, kad praneščiau, jog pasaulio pabaigos nebus! Dar ne dabar.

 

 

„Šių dienų jaunimo galvose neliko valstybės. Jie žino tik miestą, kuriame gimė ir miestą, kuriame norėtų gyventi“ – praėjusią savaitę vienoje diskusijoje sake Palermo meras. Gal jis kiek ir perdeda, bet iš esmės tai yra tiesa. Retas jaunas žmogus paklaustas sako – norėčiau gyventi Olandijoje arba Ispanijoje. Labiau tikėtinas atsakymas – Amsterdamas, Barselona, Londonas, Milanas ar panašiai.

Miestų kaip traukos centrų iškilimas nėra kažkoks naujas ir tik šiam amžiui būdingas reiškinys, tačiau jis tapo gerokai intensyvesnis, kai žmonės iš tiesų gavo galimybę laisvai keliauti ir dirbti (vizų atsisakymas, valstybių sienų kontrolės panaikinimas ir euro atsiradimas). Valstybės reikšmės mažėjimas yra galimybė miestams. Galimybė mūsų Vilniui.

Kai vieno, dabar įvardinto įtakingiausiu šalyje, žurnalisto buvau paklaustas apie tai, kokią matau Vilniaus viziją, atsakiau – Milijono Vilniaus. Milijonas, žinoma, skamba gerai, bet taip pat yra ir skiriamoji riba tarp miestelio (europiniais mąstais) ir tikro miesto, todėl ši vizija turi ir aiškų, siektiną rodiklį.

Miestams gyventojų skaičius yra labai svarbus, tačiau svarbesnė yra to skaičiaus dinamika, t.y. pokytis. Augimas miestui yra būtinas, nes jis garantuoja patrauklumą verslui, kultūros iniciatyvoms, kūrybingos visuomenės formavimąsi. Galų gale, tik augantis miestas gali sukurti tinkamą ir pakankamą ekonomiką, galinčią finansuoti miesto poreikius – efektyvų viešojo transporto tinklą, socialines ir sveikatos priežiūros įstaigas, efektyvias komunalines paslaugas ir panašiai.

Tačiau vieniems miestams sekasi gyventojus pritraukti geriau nei kitiems. Ir čia yra keletas pagrindinių  priežasčių.

Bent  ketvirtadalį patraukliausių Pasaulio miestų gyventojų sudaro kitų kultūrų atstovai: Londonas, NewYork‘as – 37 proc.; Amsterdamas – 28%; Frankfurtas – 27%; Paryžius – 25%; Čikaga – 21%; Madridas – 20%; Milanas – 20%. Kultūrų įvairovė yra viena iš gyventojų traukos priežasčių. Jie tiesiog jaučiasi geriau aplinkoje, kuri nėra vienoda ir monotoniška.

20151027_101639 20151027_101814

Baimių pilna ir kitokių nemėgstanti visuomenė naujų žmonių į miestą tikrai neprivilios. Todėl tolerancija įvairioms žmonių grupėms yra kertinis patrauklios visuomenės (ir miesto) bruožas.

Posakyje „toks tokį traukia“ yra tiesos, todėl miestui būtina išsilavinusių, profesionalių ir talentingų žmonių kritinė masė. Ši masė žmonių „dauginasi“ per bendrus projektus, verslo iniciatyvas ir kitiems, panašiems į juos, sukuriamas galimybes.

Kol kas mūsų miestas tik iš dalies atitinka sėkmingiems keliamus bazinius reikalavimus ir teks pasistengti  norint įgyvendinti Milijono Vilniaus viziją.

Tačiau iššūkiai slypi ne tik paties miesto pastangose. Valstybė išgyvendama aiškią tapatybės krizę, į daugelį klausimų atsakyti kol kas negali.

Dviguba pilietybė, pavardžių rašymas gimtąja kalba asmens dokumentuose ir panašūs dalykai laiko mus apsisprendimo kryžkelėje. O ant svarstyklių – dvi alternatyvos. Dvi tolimesnės šalies raidos koncepcijos. Lietuva – tautinė ar pilietinė valstybė.

Mūsų šalies uždarumas ir tautinis grynumas yra įrašytas pačiuose valstybės pamatuose. Lietuviu negalima tapti. Lietuviu galima tik gimti. Gimęs lietuviu visada bus tikresnis lietuvis, nei mūsų šalies kultūrines tradicijas pilnai perėmęs ir puoselėjantis atvykėlis.

A.Jokūbaitis šią koncepciją vadina „tautiniu patriotizmu“ ir priešina jį su akivaizdžiai vis didesnį pagreitį,  patrauklumą ir paramą jaunų žmonių tarpe įgaunančiu „konstituciniu patriotizmu“. Konstitucinis patriotizmas prieš tautiškumą (prigimtį) iškelia vertybes ir kultūrines mūsų šalies tradicijas, o jas priimantys pripažįstami lietuviais.

Savaime suprantame, šis valstybės raidos kelias  – „trečiosios respublikos“  kelias – iš esmės yra jaunų žmonių apsisprendimo reikalas, nes pasaulyje be sienų teks gyventi būtent jiems (mums).

Milijono Vilniaus ir „trečiosios respublikos“ vizijų likimai – susiję. Neįmanoma būti savu mieste ir svetimu valstybėje.

link · 21. rugsėjo 2015 · Write a comment · Categories: Vadyba

Pats aš retai lankausi gydymo įstaigose. Gal net per retai (jau laikas pradėt lankytis profilaktiniams patikrinimams). Tačiau kitų žmonių apsilankymų patirtimis domiuosi. Ne tai, kad tikslingai ieškau informacijos, bet portaluose pastebėjęs atsiliepimą ar nuomonę dažniausiai perskaitau.

Visokių, matyt, tų patirčių būna, bet į viešumą kažkodėl dažniausiai išlenda neigiamos. Sunku čia supaisyti – ar patenkinti gydymo paslaugomis žmonės tylesni, ar gerųjų atvejų mažiau. Šiaip ar taip, dominuoja nepasitenkinimas.

Praėjusią savaitę vienas toks atvejis buvo paviešintas kažkuriame internetiniame portale. Nuorodos neišsaugojau, todėl įdedu iš esmės analogišką, tik kiek senesnį, atvejį – http://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/pasiskusk/septynios-valandos-laukimo-skubios-pagalbos-lazdynu-greitosios-pagalbos-ligonineje-522-421598. Įvykio data esmės nekeičia, nes tokie atvejai Lazdynų ligoninėje (patogumo dėlei naudosiu šį, o ne pilną įstaigos pavadinimą) yra nuolatiniai. Gal ne kasdien parašoma po piktą atsiliepimą, bet tikrai kasdien kažkas keikiasi sėdėdamas nesibaigiančioje pacientų eilėje.

VA Waiting Room © Rick McKee,The Augusta Chronicle,VA, Hospital, waiting room

Vienu žodžiu, problema yra. Pasiūlymų kaip ją spręsti – kol kas nelabai. Yra ką panagrinėti. Gal kiek fragmentiškai, bet sistemiškai. Pirmiausia imkim tik būtinąją (skubią) pagalbą. Ne tik dėl paprastumo, bet ir dėl problemos mąsto. Čia labiausiai skauda. Tiek tiesiogine prasme – laukiant eilėje su lūžusia ranka ar koja, tiek perkeltine (dėl kitų gydymo paslaugų/eilių skundų yra mažiau).

Pats būtinosios pagalbos teikimo mechanizmas veikia ganėtinai paprastai – atvažiavai (ar greitoji atvežė) į priimamąjį, o ten jau tavimi rūpinasi. Tačiau svarbu suprasti, kad būtinoji pagalba yra ne tai, kas rodosi mums – pacientams, o tai, kaip yra apibrėžta teisės aktuose. Neteigiu gerai tai ar blogai, bet gydymo įstaigos turi to laikytis. Čia daugiau informacijos – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=230805. Nuo to supratimo atsispyrę, išsiaiškinsim, kodėl vieni pacientai eilėje laukia po kelias valandas, o kiti aptarnaujami iškart.

Aukščiau minėtas teisės aktas sako – „Jei į asmens sveikatos priežiūros įstaigą tuo pačiu metu atvyksta keli pacientai, kuriems reikalinga skubioji medicinos pagalba, ir pagalba visiems negali būti suteikta vienu metu, pirmiausia ji turi būti suteikta pacientams, kuriems reikalinga 1 kategorijos, po to – atitinkamai 2 ir 3 kategorijos pagalba“. Aš čia tikrai nelįsiu į tų kategorijų analizę (jas galit rasti pagal pateiktą nuorodą atsisiuntę ministro įsakymo priedus), bet buitiškai kalbant, priėmime jus iškart įdeda į vieną iš kategorijų. Kokio pobūdžio trauma, koks paciento sąmoningumas, skausmo lygis ir t.t.

skubi

Kitaip tariant, tas eilės numeriukas nieko nereiškia. Galiu ir dar aiškiau – net jei duotuoju momentu esate penkioliktas, gali būti, kad po dviejų valandų laukimo būsite devynioliktas. O po penkių valandų laukimo – dvidešimt antras. Čia FIFO (first in, first out) principas negalioja.

Nors ir kažkaip apmaudu, bet, manau, visi sutiksime, kad pacientai, kurių gyvybei gresia pavojus turi pirmenybę. Tačiau yra ir kitų niuansų. Mažiau morališkai pagrįstų. Leiskite dar kartą pasikreipti į ministro įsakymą reglamentuojantį būtinąją/skubią pagalbą. Ten yra toks punktas – „Kreipiantis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl skubiosios medicinos pagalbos gydytojo siuntimas neprivalomas“. Didelio čia daikto – privalomas ar neprivalomas. Jums gal šis punktas ir beprasmis, bet gydymo įstaigai esminis, nes tai susiję su apmokėjimu už suteiktas gydymo paslaugas.

Kaip tai atrodo praktikoje? Jūs atvažiuojat į priimamąjį su patempta čiurna. Priimamajame visi mato, kad jūsų trauma niekaip netempia prie būtinosios pagalbos aprašo. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad įstaiga už jūsų priėmimą pinigų iš ligonių kasų negaus, nes jūsų atvejis ne skubus, o atvykote be siuntimo (primenu tą ministro įsakymo punktą dėl būtinosios pagalbos teikimo be siuntimo (šeimos gydytojo)). Savaime suprantama, kad išmesti jūsų iš ligoninės niekas negali, todėl esate sodinamas į eilę be galo, kur kiekvienas naujas pacientas (kuris papuola į būtinosios pagalbos kategoriją) stoja priekyje jūsų. Jūs toje eilėje stovite tol, kol jūs paprotina arba patys susiprotėjate susimokėti už gydymą arba tiesiog važiuojate namo. Aišku, dar turite alternatyvą nuvažiuoti pas savo šeimos gydytoją ir gauti siuntimą, bet nemanau, kad alternatyva važinėtis po miestą su nusukta koja kam nors gali būti patraukli.

O dabar, prieš pradėdami baisingai piktintis sistemos nejautrumu ir neefektyvumu (nors tai daryti galima ir net reikėtų), šiek tiek atsitraukite ir pažiūrėkite plačiau. Pavyzdžiui, į Vilniaus poliklinikas. Juk jie turi viską, kad galėtų tuos ne skubios pagalbos atvejus (traumas) aptarnauti. Rentgenus turi, dienos chirurgijos centrus turi, kvalifikuotus gydytojus turi. Vienintelė siauroji vieta yra šeimos gydytojas, kuris priima, geriausiu atveju, tik kitą dieną. Bet… poliklinikose yra budintys šeimos gydytojai, kurie vaduoja atostogaujančius ar susirgusius kolegas. Paprastai tariant, jei budintys šeimos gydytojai priimtų traumas (iš esmės, nesudėtingas) patyrusius pacientus ir nukreiptų juos į savo poliklinikų dienos chirurgijos centrus, atsidarytų „žalias koridorius“, kuris „tilptų“ į sistemos rėmus. Aišku, čia kyla kitų klausimų – ar gyventojai pasitiki poliklinikos gydytojų kompetencija ir patirtimi (nors, išduodamas paslaptį, pasakysiu, kad daugelis jų dar dirba ir ligoninėse)?

Į šį klausimą gali atsakyti tik patys pacientai, bet alternatyva, laukti gydymo septynias valandas ligoninėje, tą pasitikėjimą turėtų bent šiek tiek didinti.

 

 

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos