„Šių dienų jaunimo galvose neliko valstybės. Jie žino tik miestą, kuriame gimė ir miestą, kuriame norėtų gyventi“ – praėjusią savaitę vienoje diskusijoje sake Palermo meras. Gal jis kiek ir perdeda, bet iš esmės tai yra tiesa. Retas jaunas žmogus paklaustas sako – norėčiau gyventi Olandijoje arba Ispanijoje. Labiau tikėtinas atsakymas – Amsterdamas, Barselona, Londonas, Milanas ar panašiai.
Miestų kaip traukos centrų iškilimas nėra kažkoks naujas ir tik šiam amžiui būdingas reiškinys, tačiau jis tapo gerokai intensyvesnis, kai žmonės iš tiesų gavo galimybę laisvai keliauti ir dirbti (vizų atsisakymas, valstybių sienų kontrolės panaikinimas ir euro atsiradimas). Valstybės reikšmės mažėjimas yra galimybė miestams. Galimybė mūsų Vilniui.
Kai vieno, dabar įvardinto įtakingiausiu šalyje, žurnalisto buvau paklaustas apie tai, kokią matau Vilniaus viziją, atsakiau – Milijono Vilniaus. Milijonas, žinoma, skamba gerai, bet taip pat yra ir skiriamoji riba tarp miestelio (europiniais mąstais) ir tikro miesto, todėl ši vizija turi ir aiškų, siektiną rodiklį.
Miestams gyventojų skaičius yra labai svarbus, tačiau svarbesnė yra to skaičiaus dinamika, t.y. pokytis. Augimas miestui yra būtinas, nes jis garantuoja patrauklumą verslui, kultūros iniciatyvoms, kūrybingos visuomenės formavimąsi. Galų gale, tik augantis miestas gali sukurti tinkamą ir pakankamą ekonomiką, galinčią finansuoti miesto poreikius – efektyvų viešojo transporto tinklą, socialines ir sveikatos priežiūros įstaigas, efektyvias komunalines paslaugas ir panašiai.
Tačiau vieniems miestams sekasi gyventojus pritraukti geriau nei kitiems. Ir čia yra keletas pagrindinių priežasčių.
Bent ketvirtadalį patraukliausių Pasaulio miestų gyventojų sudaro kitų kultūrų atstovai: Londonas, NewYork‘as – 37 proc.; Amsterdamas – 28%; Frankfurtas – 27%; Paryžius – 25%; Čikaga – 21%; Madridas – 20%; Milanas – 20%. Kultūrų įvairovė yra viena iš gyventojų traukos priežasčių. Jie tiesiog jaučiasi geriau aplinkoje, kuri nėra vienoda ir monotoniška.
Baimių pilna ir kitokių nemėgstanti visuomenė naujų žmonių į miestą tikrai neprivilios. Todėl tolerancija įvairioms žmonių grupėms yra kertinis patrauklios visuomenės (ir miesto) bruožas.
Posakyje „toks tokį traukia“ yra tiesos, todėl miestui būtina išsilavinusių, profesionalių ir talentingų žmonių kritinė masė. Ši masė žmonių „dauginasi“ per bendrus projektus, verslo iniciatyvas ir kitiems, panašiems į juos, sukuriamas galimybes.
Kol kas mūsų miestas tik iš dalies atitinka sėkmingiems keliamus bazinius reikalavimus ir teks pasistengti norint įgyvendinti Milijono Vilniaus viziją.
Tačiau iššūkiai slypi ne tik paties miesto pastangose. Valstybė išgyvendama aiškią tapatybės krizę, į daugelį klausimų atsakyti kol kas negali.
Dviguba pilietybė, pavardžių rašymas gimtąja kalba asmens dokumentuose ir panašūs dalykai laiko mus apsisprendimo kryžkelėje. O ant svarstyklių – dvi alternatyvos. Dvi tolimesnės šalies raidos koncepcijos. Lietuva – tautinė ar pilietinė valstybė.
Mūsų šalies uždarumas ir tautinis grynumas yra įrašytas pačiuose valstybės pamatuose. Lietuviu negalima tapti. Lietuviu galima tik gimti. Gimęs lietuviu visada bus tikresnis lietuvis, nei mūsų šalies kultūrines tradicijas pilnai perėmęs ir puoselėjantis atvykėlis.
A.Jokūbaitis šią koncepciją vadina „tautiniu patriotizmu“ ir priešina jį su akivaizdžiai vis didesnį pagreitį, patrauklumą ir paramą jaunų žmonių tarpe įgaunančiu „konstituciniu patriotizmu“. Konstitucinis patriotizmas prieš tautiškumą (prigimtį) iškelia vertybes ir kultūrines mūsų šalies tradicijas, o jas priimantys pripažįstami lietuviais.
Savaime suprantame, šis valstybės raidos kelias – „trečiosios respublikos“ kelias – iš esmės yra jaunų žmonių apsisprendimo reikalas, nes pasaulyje be sienų teks gyventi būtent jiems (mums).
Milijono Vilniaus ir „trečiosios respublikos“ vizijų likimai – susiję. Neįmanoma būti savu mieste ir svetimu valstybėje.
