Pats aš retai lankausi gydymo įstaigose. Gal net per retai (jau laikas pradėt lankytis profilaktiniams patikrinimams). Tačiau kitų žmonių apsilankymų patirtimis domiuosi. Ne tai, kad tikslingai ieškau informacijos, bet portaluose pastebėjęs atsiliepimą ar nuomonę dažniausiai perskaitau.
Visokių, matyt, tų patirčių būna, bet į viešumą kažkodėl dažniausiai išlenda neigiamos. Sunku čia supaisyti – ar patenkinti gydymo paslaugomis žmonės tylesni, ar gerųjų atvejų mažiau. Šiaip ar taip, dominuoja nepasitenkinimas.
Praėjusią savaitę vienas toks atvejis buvo paviešintas kažkuriame internetiniame portale. Nuorodos neišsaugojau, todėl įdedu iš esmės analogišką, tik kiek senesnį, atvejį – http://www.15min.lt/ikrauk/naujiena/pasiskusk/septynios-valandos-laukimo-skubios-pagalbos-lazdynu-greitosios-pagalbos-ligonineje-522-421598. Įvykio data esmės nekeičia, nes tokie atvejai Lazdynų ligoninėje (patogumo dėlei naudosiu šį, o ne pilną įstaigos pavadinimą) yra nuolatiniai. Gal ne kasdien parašoma po piktą atsiliepimą, bet tikrai kasdien kažkas keikiasi sėdėdamas nesibaigiančioje pacientų eilėje.
Vienu žodžiu, problema yra. Pasiūlymų kaip ją spręsti – kol kas nelabai. Yra ką panagrinėti. Gal kiek fragmentiškai, bet sistemiškai. Pirmiausia imkim tik būtinąją (skubią) pagalbą. Ne tik dėl paprastumo, bet ir dėl problemos mąsto. Čia labiausiai skauda. Tiek tiesiogine prasme – laukiant eilėje su lūžusia ranka ar koja, tiek perkeltine (dėl kitų gydymo paslaugų/eilių skundų yra mažiau).
Pats būtinosios pagalbos teikimo mechanizmas veikia ganėtinai paprastai – atvažiavai (ar greitoji atvežė) į priimamąjį, o ten jau tavimi rūpinasi. Tačiau svarbu suprasti, kad būtinoji pagalba yra ne tai, kas rodosi mums – pacientams, o tai, kaip yra apibrėžta teisės aktuose. Neteigiu gerai tai ar blogai, bet gydymo įstaigos turi to laikytis. Čia daugiau informacijos – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=230805. Nuo to supratimo atsispyrę, išsiaiškinsim, kodėl vieni pacientai eilėje laukia po kelias valandas, o kiti aptarnaujami iškart.
Aukščiau minėtas teisės aktas sako – „Jei į asmens sveikatos priežiūros įstaigą tuo pačiu metu atvyksta keli pacientai, kuriems reikalinga skubioji medicinos pagalba, ir pagalba visiems negali būti suteikta vienu metu, pirmiausia ji turi būti suteikta pacientams, kuriems reikalinga 1 kategorijos, po to – atitinkamai 2 ir 3 kategorijos pagalba“. Aš čia tikrai nelįsiu į tų kategorijų analizę (jas galit rasti pagal pateiktą nuorodą atsisiuntę ministro įsakymo priedus), bet buitiškai kalbant, priėmime jus iškart įdeda į vieną iš kategorijų. Kokio pobūdžio trauma, koks paciento sąmoningumas, skausmo lygis ir t.t.
Kitaip tariant, tas eilės numeriukas nieko nereiškia. Galiu ir dar aiškiau – net jei duotuoju momentu esate penkioliktas, gali būti, kad po dviejų valandų laukimo būsite devynioliktas. O po penkių valandų laukimo – dvidešimt antras. Čia FIFO (first in, first out) principas negalioja.
Nors ir kažkaip apmaudu, bet, manau, visi sutiksime, kad pacientai, kurių gyvybei gresia pavojus turi pirmenybę. Tačiau yra ir kitų niuansų. Mažiau morališkai pagrįstų. Leiskite dar kartą pasikreipti į ministro įsakymą reglamentuojantį būtinąją/skubią pagalbą. Ten yra toks punktas – „Kreipiantis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl skubiosios medicinos pagalbos gydytojo siuntimas neprivalomas“. Didelio čia daikto – privalomas ar neprivalomas. Jums gal šis punktas ir beprasmis, bet gydymo įstaigai esminis, nes tai susiję su apmokėjimu už suteiktas gydymo paslaugas.
Kaip tai atrodo praktikoje? Jūs atvažiuojat į priimamąjį su patempta čiurna. Priimamajame visi mato, kad jūsų trauma niekaip netempia prie būtinosios pagalbos aprašo. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad įstaiga už jūsų priėmimą pinigų iš ligonių kasų negaus, nes jūsų atvejis ne skubus, o atvykote be siuntimo (primenu tą ministro įsakymo punktą dėl būtinosios pagalbos teikimo be siuntimo (šeimos gydytojo)). Savaime suprantama, kad išmesti jūsų iš ligoninės niekas negali, todėl esate sodinamas į eilę be galo, kur kiekvienas naujas pacientas (kuris papuola į būtinosios pagalbos kategoriją) stoja priekyje jūsų. Jūs toje eilėje stovite tol, kol jūs paprotina arba patys susiprotėjate susimokėti už gydymą arba tiesiog važiuojate namo. Aišku, dar turite alternatyvą nuvažiuoti pas savo šeimos gydytoją ir gauti siuntimą, bet nemanau, kad alternatyva važinėtis po miestą su nusukta koja kam nors gali būti patraukli.
O dabar, prieš pradėdami baisingai piktintis sistemos nejautrumu ir neefektyvumu (nors tai daryti galima ir net reikėtų), šiek tiek atsitraukite ir pažiūrėkite plačiau. Pavyzdžiui, į Vilniaus poliklinikas. Juk jie turi viską, kad galėtų tuos ne skubios pagalbos atvejus (traumas) aptarnauti. Rentgenus turi, dienos chirurgijos centrus turi, kvalifikuotus gydytojus turi. Vienintelė siauroji vieta yra šeimos gydytojas, kuris priima, geriausiu atveju, tik kitą dieną. Bet… poliklinikose yra budintys šeimos gydytojai, kurie vaduoja atostogaujančius ar susirgusius kolegas. Paprastai tariant, jei budintys šeimos gydytojai priimtų traumas (iš esmės, nesudėtingas) patyrusius pacientus ir nukreiptų juos į savo poliklinikų dienos chirurgijos centrus, atsidarytų „žalias koridorius“, kuris „tilptų“ į sistemos rėmus. Aišku, čia kyla kitų klausimų – ar gyventojai pasitiki poliklinikos gydytojų kompetencija ir patirtimi (nors, išduodamas paslaptį, pasakysiu, kad daugelis jų dar dirba ir ligoninėse)?
Į šį klausimą gali atsakyti tik patys pacientai, bet alternatyva, laukti gydymo septynias valandas ligoninėje, tą pasitikėjimą turėtų bent šiek tiek didinti.
